„Mechaninė širdis“ - spektaklis, nebijantiems svajoti...

„Pirma, širdis nėra laikrodis. Antra, bet ir ji kartais genda – sustoja, persisuka, tiksi vietoje. Trečia, niekada, niekada, niekada nebijok šių sugedimų. Nes tik tuomet viską sprogdinantis, įsimylėjusios tavo širdies pulsas leis pajausti, kad tu esi… gyvas.“

Svajonės ir meilė - du dalykai, kurie niekada nesensta. Svajonių turi ir mūsų tėvai, seneliai, broliai, pusbroliai, anūkai... Žmonės mylėjo prieš šimtą metų, myli ir dabar. Tik kartais pamirštame, kad tai taip gera, kad svajojant ir mylint gyvenimas tampa daug įdomesnis. Svarbesnis. Spektaklis „Mechaninė širdis“ primena mums, kaip jautėmės vaikystėje, kai spintoje slėpdavosi baubas, smėlio dėžė tapdavo karalyste, o medžio šaka - šauniausiu ginklu. Ir viskas būdavo taip tikra...

 Trumpa informacija apie spektaklį: 

Pavadinimas: Mechaninė širdis

Teatras: Nacionalinis Kauno dramos teatras

Režisierius: Artūras Areima

Veikėjai:  

Džekas (Saulius Čiučelis)

Mis Akasija, Ana (Martyna Gedvilaitė)

Meljesas (Vainius Sodeika)

Artūras (Gintautas Bejeris)

Džo (Tomas Erbrėderis)

Džeko motina, mergaitė (Inga Mikutavičiūtė) 

Madlena, Luna, Brigita, Slaugė (Eglė Grigaliūnaitė)

Laikrodininkas II (Edgaras Žemaitis)

Džekas Skerdikas, Laikrodininkas I (Vaidas Maršalka)

Mokinys (Valerijus Kazlauskas)

Mokinys (Artūras Sužiedėlis)

Mergaitė, mokinė (Goda Petkutė)

Trukmė: 3 val. (su pertrauka)

Aprašymas NKDT internetiniame puslapyje: Mathias Malzieu kūrinio „Mechaninė širdis“ interpretacija – tai netradicinis spektaklis, skirtas visai šeimai. Atsisakantis stereotipinių rėmų režisierius Artūras Areima imasi vieno sudėtingiausių iššūkio – aktualaus spektaklio vaikams ir suaugusiems.

Spektaklio „Mechaninė širdis“ veiksmas prasideda Škotijos sostinėje Edinburge 1874 metais. Berniukas Džekas gimsta pačią šalčiausią pasaulio dieną, dėl to jo širdis sušąla į ledą ir nustoja plakusi. Gydytoja Madlena įsodina jam laikrodį su gegute, kuris berniukui turi atstoti tikrą širdį. Norėdamas išgyventi Džekas privalo laikytis trijų taisyklių: neliesti rodyklių, tramdyti pyktį,  niekada, niekada, niekada neįsimylėti.  Antraip širdies laikrodžio didžioji valandų rodyklė perskros odą, kaulai sutrupės, o mechaninė širdis vėl subyrės. Bet ar įmanoma suvaldyti jausmus? Tokį iššūkį sukelia susitikimas su gražuole dainininke Akasija. Kelionėje pas mylimąją jaunuolis atranda patį save ir sužino didžiąją tiesą.

Šis spektaklis tai – fantastinė kelionė į meilės pasaulį, kuriame svarbiausia išmokti ne apsaugoti savo širdį, o sugebėti ją atverti kitiems…

Mano įspūdžiai: Pirmasis man patikęs dalykas buvo tiksėjimas dar spektakliui neprasidėjus. Jis sukūrė tokią magišką atmosferą, kuri vėliau lydėjo viso spektaklio metu. O jau dekoracijos... Vien pats  besikeičiantis scenos vaizdas vertė jaustis tarsi nuostabioje pasakoje, įsijausti į istoriją ir iškart pamėgti spektaklį. Prisiminimuose vis dar giliai įsirėžę žybčioja dvi milžiniškos akys su nosimi, lempos, vonia, siaubų traukinys, miesto gatvės, scena... Kitas dalykas, labai daug lėmęs mano įspūdį - muzika. Ji šiam spektakliui pridėjo labai daug - vietomis sukėlė įtampą, gąsdino, kitur spaudė ašarą, liūdino arba atvirkščiai - vertė džiaugtis. 

Taip pat tiesiog privalau pagirti įtaigią aktorių vaidybą, kuri privertė mane pamiršti esant teatre. Atrodė, kad keliauju ieškoti Mis Akasijos kartu su Džeku ir Meljesu. Veikėjų tikroviškumas tokioje, iš pažiūros, netikroviškoje istorijoje taip pat leido pamatyti dideles mūsų visuomenės daromas klaidas.

Šiame spektaklyje paliečiama patyčių problema. Džekas - nepaprastas berniukas ir dėl to mokykloje ar visur kitur, kur eina, žmonės atkreipia į jį dėmesį, kiti net tyčiojasi, skriaudžia. Vien dėl savo kitoniškumo jis sulaukia bendraklasių replikų ir kitų žmonių nepripažinimo. Svarbu kalbėti apie tai, nes ir mūsų visuomenėje buvimas kitokiu vis dar dažnai yra priežastis, dėl kurios tyčiojamasi.

Žiūrėdama šį spektaklį supratau ir tai, kad mes dažnai esame linkę spręsti apie žmogų, daiktą, vietą iš pirmo žvilgsnio, pagal išvaizdą, ir toks vertinimas beveik niekada nebūna teisingas. 

Na ir galiausiai noriu pasakyti, kad iš tiesų visus šio spektaklio aspektus sunku vertinti po vieną, nes dekoracijos, muzika, rūbai, tekstas, vaidyba yra tik atskiros didelio mechanizmo dalelės ir tik žiūrint į visumą galima suvokti, koks jausmingas, ir artimas, ir gražus, ir meniškas, ir tikras yra šis spektaklis. Patariu pamatyti ir patiems įsitikinti.

Vertinimas: 

Dešimtbalėje skalėje - 10
Vaivorykštės (spalvų pagal jausmą) skalėje - Šviesiai violetinė, greičiau purpurinė.

 

Gero spektaklio,

Edita

P.S. Nuotraukos imtos iš internetinio NKDT puslapio