„LĖ–KIAU–LĖ–KIAU“ - visiems paaugliams ir tiems, kurie kadaise tokie buvo...

 Kai esi penkiolikos ir visas pasaulis prieš tave...

Naująjį Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklį „LĖ–KIAU–LĖ–KIAU“ tiesiog privalo pamatyti visi paaugliai, jų tėvai, pedagogai ir kiti žmonės, kokiu nors būdu komunikuojantys su jaunimu, bandantys suprasti juos, jų kultūrą, baimes, svajones ir gyvenimą. 

Nemažai žmonių šiais laikais nuvertina paauglių išgyvenimus ir mano, kad jų problemos, palyginus su vyresniais žmonėmis, yra mažos, nereikšmingos. Bet juk kiekvieno žmogaus bėdos yra didelės, aktualios ir pačios svarbiausios. Šis spektaklis tai ir padeda suprasti. Bet apie viską nuo pradžių...

 Trumpa informacija apie spektaklį: 

Pavadinimas: LĖ–KIAU–LĖ–KIAU

Teatras: Nacionalinis Kauno dramos teatras

Režisierė: Eglė Kižaitė

Veikėjai: Paaugliai

Kotryna (Eglė Grigaliūnaitė)

Greta (Neringa Nekrašiūtė)

Gabija (Martyna Gedvilaitė)

Emilija (Goda Petkutė)

Tomas (Andrius Gaučas)

Rudis (Gytis Laskovas)

Arnas (Arnas Ašmontas)

Marius (Pijus Narijauskas)

Trukmė: 1 val. 40 min.

Aprašymas NKDT internetiniame puslapyje: Kai tau keturiolika, leki visu greičiu ir neri stačia galva, siautėji su draugais ir myli, lipi ant stogo ir skęsti muzikoje. Norisi bučinių ir nuotykių, tūsų ir juoko, pripažinimo ir galios, supratimo ir palaikymo. Spektaklyje „Lė-kiau-lė-kiau“ paauglių pasaulis – komplikuotas, gyvas, jautrus ir aštrus – sukurtas ir atkurtas iš paauglių forumų internete, susitinkant ir bendraujat su 13-16 metų vaikais. Meilė ir sekstingas, draugystė ir išdavystė, patyčios ir vienatvė – tai iššūkiai, su kuriais susiduria šiandienos paauglys, trokštantis būti išklausytas ir suprastas.

 Mano įspūdžiai: Labai laukiau šio spektaklio ir ėjau į premjerą. Bet vos įėjusi į salę pasijutau lyg ne savo vietoje, nes mano amžiaus žmonių visai nebuvo - žiūrovų vietose sėdėjo vien 14-16 (atrodo, buvo ir jaunesnių) metų mokiniai, jų mokytojai ir keli tėvai su savo atžalomis.
Prasidėjus spektakliui ir susipažinus su veikėjais, viena iš pirmųjų galvoje šmėkštelėjusių minčių buvo - „juk tai taip banalu“. Veikėjų charakteriai, bendravimas, draugystės, jų problemos,- viskas buvo tai, apie ką aš paauglystėje skaitydavau knygas, apie ką žiūrėdavau filmus. Tačiau spektakliui einant, aš pamažu įsijaučiau į tų paauglių gyvenimą ir tai tapo taip rimta, kad nė pati nepajutau, kaip pradėjau pykti ir džiaugtis, ir verkti, ir bijoti, ir svajoti tarsi pati vis dar būčiau paauglė. Štai tada ir suvokiau, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesvarbu, banalu, įsigilinus, išvydus aplinkybes tampa labai rimta, skaudu ir sunku.
Kitas dalykas, kuris mane sužavėjo, yra faktas, kad beveik kiekvienas paauglys ar žmogus, neseniai paaugliu buvęs, gali pamatyti save kuriame nors veikėjuje. Nes nors pati jau nelaikau savęs paaugle, tačiau net keli veikėjai priminė mano ir net kai kurių draugų paauglystės metus.
Na ir paskutinis dalykas, dėl kurio man taip patiko LĖ–KIAU–LĖ–KIAU, yra spektaklio ir aktorių sugebėjimas priversti žiūrovus (na, bent mane) juoktis ir verkti tuo pat metu. Viskas tampa taip artima, taip pažįstama, bet nejučiomis pradedi galvoti, kaip įmanoma tai išgyventi, kaip paaugliai tai ištveria?
Tikriausiai paauglystė: nuolatiniai svarstymai, problemos dėl išvaizdos, patyčios, klausimai, meilė, tikros ir netikros draugystės mus užgrūdina ir paruošia "suaugėlio" gyvenimui kuris (pamačius šitą spektaklį) gali pasirodyti ne toks jau sunkus, kaip kad savo tėvai.

Vertinimas: 
Dešimtbalėje skalėje - 10
Vaivorykštės (spalvų pagal jausmą) skalėje - Ryškiai geltona (saulės spindulio) spalva

 7 Kauno dienos įrašas apie spektaklį

  

Gero spektaklio,

Edita

P.S. Nuotraukos imtos iš internetinio NKDT puslapio